ribėti

1 ribė́ti, rìba, -ė́jo intr. 1. DŽ mirgėti, mirguliuoti: Margas silkas ribė́te rìba Ggr. Tokia graži medžiaga, kad ribė́te rìba Klm. Audeklas margas riba, tik riba Rm. Sniegas riba, negal akimis veizėti Ggr. Karvė ribėjo iš rainumo (tokia buvo raina) Lk. Tekinis rìba, greitai važiuojant Kv. Kurapka bėg, kad kojos riba Kv. Jie tokie gražūs, tie sparnai, jie taip neapsakomai gražiai riba I.Simon. | Jo akivaizdoje kas kartas ribėjo baisesni vaizdai LzP. 2. Kos113 judėti smulkiomis bangelėmis, raibuliuoti, virpėti: Vanduo ribė́te rìba Ggr. Sunkvežimio išmaltose provėžose ribėjo gelsvas vanduo J.Avyž. Šiluma riba saulėtą dieną Tv.

ribė́tinai adv.: Vanduo ribė́tinai riba Ggr.

3. BŽ502, DŽ mirgant žibėti, tviskėti (apie žvaigždes): Šią naktį žvaigždės taip labai rìba, tur būt, bus gražus oras Šln. O naktimis – ko beklausi? Net žvaigždės danguje ribėte riba Žem. Šalo. Viršum Emilijos galvos aukštai danguje ribėjo šviesios žvaigždės rš. 4. DŽ raibti (apie akis): Akys rìba, veizdint in kokį margį arba kad smulkiai siuvi ant šviesu daiktu J. Akys rìba, veizant į smulkiai margą audeklą Kv. 5. daugeliui knibždėti: Rìba kirmys, juoduliai, kuisiai J. Rìba [žąsiukai], nesuskaitau Pvn. Blakės riba lovoj ribėte, kaip pekla (daug) Tl. 6. krutėti, kirbėti, ropoti: Nu kas čia mun įlindo, rìba i rìba Brs. Baugu juk vis tiek – sliekas už nugaros rìba Žr. \ ribėti; nuribėti; suribėti